griūti

griū́ti, griū̃va (griū̃sta Brž; SD390, griū̃na), griùvo intr. 1. virsti, gulti (apie aukštą daiktą, gyvulį, žmogų...); irti (apie trobą, kalną): Repečkomis perrėpliojęs aslą, griūdavo kniūpsčias į lovą P.Cvir. Griùvo medis ir sutrioškino koją KzR. Net žemė sudrebėjus, senos griuvę pušys A.Baran. Griùvo ant ledo ir nosį subalnojo Dglš. | Jo namas griū̃va BŽ42. Kaimynas griū̃va! Mlt. Tartum kalnas koks griūsta ant jos BM91. Grius kalneliai klonėse TDrIV73(Kb). Kaskit sesutę ant aukštų kalnelių negriūvamų, tarp žalių berželių nedžiūvamų (d.) J.Jabl. Kalnai, kalnai, griūkit mane; medžiai, medžiai, muškit mane! (d.) Dkšt. ^ Ne braškantis griū̃va, o stovintis Bsg. Kaip jį stumi, teip griū̃va (pasiduoda kito valiai) Bsg. Matė kertant, nematė griūvant PrLXVII12.

griūtinaĩ adv.: Kad jin skubina per ravus, griūtinaĩ! Bsg. | refl.: Nebegalì paeit, griū̃vasi (kai jėgų nebeturi) Jnšk.

2. kristi, pulti: Nugi ant mūs lauko kiek bombų griùvo Vvs. Griū̃na žvaigždė (meteoras krinta) Ad. Vyrai, bėkim! dangus ant mūs griūva BsPIV264. Negriū̃na obuoliai (nekrinta nuo medžio) Tvr. Lietus ėmė smarkiai griū́ti Plk. ^ Obuoliai net griūna (daug ant obels) Ad. 3. dubti: Kad ten žemė griūtų, dangus pultų – būsi mano miela! rš. 4. birti, gurti, trupėti: Bulvės esti miltingos ir griū̃nančios (sukrintančios verdant) Šts. Pyragas toks, kad burno[je] griū̃na Šts. 5. gesti, prastėti, silpti, senti; gležti: Kito ir jauno dantys griū̃va Užp. Kad mėnuo griū̃na (dyla), vagok bulves Šts. | Negriuvusi (nesutižusi, sumani) buvo audėja, dėl to išeigai šalikus audė Ggr. 6. lėkti, veržtis, gausiai rinktis: Pakelėje kur nors paėmę drąsai, bičiuliai griūva į vidų P.Cvir. Ir ėmė žmonės griūt pas naują daktarą J.Jabl. Kur tie žmonės teip griū̃na? Skd. Šiandien žmonės į susirinkimą griūtè griū̃va Kair. Ant priešo griūti (pulti) BŽ107. Šiltas oras griūte griuvo į kambarius rš. Šnarėdamas į statinę ėmė griūti vanduo A.Vencl. Kaip vilnios marių ant luoto griūtų̃ DP80. 7. prk. pulti, kristi (apie bėdą, skausmą ir t. t.): Ant vargšo visos bėdos griū̃va BŽ42. Viskas (visi darbai) ant mano galvos griuvo Žem. Šitas pyktis kiekvienu akimirksniu gali griūti vien tik ant jo sp. ^ Ir ant velnio griūva perkūnas Vlkj. 8. mirti; kristi, nukautam būti: Aš jau šiemet griū́siu Ėr. Griūna berneliai kap aržuolėliai Mrk. Toj vietoj griuvo tūkstančiai kareivių Gs. 9. žlugti, nieku virsti: Griūva reakcijos stovykla sp. Kapitalistinė santvarka grius taip pat, kaip griuvo baudžiava (sov.) rš. Grius jėga karo šmėklos klaikios rš. 10. gulti pogulio: Gal griū́tum kiek popiet? Ėr. Tuoj po vakarienės ji griūdavo lovon rš. 11. prk. gulti prieš gimdymą, gimdyti: Mūso sodo[je] šiąnakt dvi bobos griūna Šts. ^ Jono namai griùvo – dukterį turi Ds. 12. vešliai augti: Grius kviečiais stepių žemė sausa rš. 13. aptekti kuo, aptekėti, aptinti (apie akis): Įgėriau taip, kad, rodos, griūna ant akių Žlp. 14. linkti į ką, stiprų patraukimą turėti: Karvė į dobilus griū̃va Krok. Jis griūva prie gamtos mokslų rš.

◊ ãkys (kaktà) griū̃va norisi miego: Miego noriu – kakta griūna (raukiasi, lyg sunki darosi) Gs. Jau reiks eit gult – galva sunki, ãkys griū̃va Gs.

iš dìrvos griū̃va vešliai auga: Javai iš dirvos griūva Grž.

širdìs griū̃na [ãkmeniu] kankina liūdesys, sielvartas: Ma[no] širdis griūna, verkt noris TDrIV235. Nei ugnis dega, nei vanduo verda, mano širdelė akmeniu griūna TDrIV44(Rod).

\ griūti; apgriūti; atgriūti; įgriūti; išgriūti; nugriūti; pagriūti; pargriūti; pergriūti; prigriūti; sugriūti; užgriūti